Šv. Patriko Diena

Shamrock St Patricks festival

  Kiekvienais metais kovo 17 dieną švenčiama Šv. Patriko diena. Ši šventė prasidėjo Airijoje, bet ji švenčiama ir Jungtinėse Karalystėse, Amerikoje, Kanadoje, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje, Naujoje Zelandijoje, o taip pat ir kitose šalyse. Airijoje tai išeiginė – šventinė diena.

 Pas mus į Dubliną dažnai apsilanko draugai ir artimieji, kad pabūti mieste, kur vyksta šventiniai paradai, koncertai ir kitokie festivaliniai renginiai. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad Šv. Patriko šventė pritraukia daugiausiai žmonių – vietinių ir atvykusių iš kitų šalių. Vieni ruošiasi dalyvauti parade ir stengiasi parinkti pačius įdomiausius kostiumus ar dar ar kokią staigmeną. Kiti organizuoja maitinimo ir pardavimo muges. Treti stato scenas ir organizuoja koncertus. Tačiau didžiausia dalis renkasi pasižiūrėti parado ir kitų renginių mieste. Visi restoranai ir kavinės tomis dienomis perpildyti.

  Pačios nuotraukos, kuriomis pasidalinome šiame straipsnyje pakankamai nušviečia, kaip atrodo tos šventinės eisenos Dubline ir kitose šalyse. Čikagoje, beje ir Vilniuje, per šią šventę, net upę nudažo žalia spalva…

Chicago's green river

Taip pat, tomis dienomis, vieni kitiems siunčia atvirutes su gražiais palinkėjimais ir sveikinimais.

 Daug yra legendų ir apie Šv. Patriką ir daug žmonių išgalvotų pasakojimų. Kai mes atvykome gyventi į Airiją pradžioje nemokėjome atskirti tiesos nuo legendų. Tačiau vienas pasakojimas apie trilapį augalėlį man skamba labai pamokančiai. Kartą, norėdamas pailiustruoti Trejybės (Vienas Dievas trijuose ąsmenyse) paslaptį, Patrikas parodė mažą trilapį augalėlį „Shamrock“. Tai ir vienas augalėlis, ir trys lapeliai. Ši paprasta iliustracija padėjo suvokti Dievo Trejybę (Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia). Nuo to laiko Airijos simbolikoje naudojamas žalias trilapis augalėlis „Shamrock”.

  Ir visdėlto, kas tai per šventė? Kokia šių švenčių prasmė?

Šventės pavadinimas kalba mums apie Šv. Patriką – Dievo tarną, kuris skelbė Evangeliją Airijoje. Tūkstančiai žmonių įtikėjo ir buvo pakrikštyti, šimtai bažnyčių atsidarė ir pakeitė Airijos veidą amžiams. Jo tarnavimo pasekmėje ne tik Arija tapo krikščioniška, bet ir po jo mirties, Geroji Naujiena iš Airijos buvo nešama į visą tuometinį pasaulį gal kokį tūkstantį metų.

  17 Kovo (461 metų) yra jo mirties diena. Tą dieną Patrikas paliko mus ir sugrįžo į savo amžinuosius namus Danguje. Negaliu apsakyti džiaugsmo, kada krikščionis susitinka su Jėzumi, savo artimaisiais ir visais šventaisiais ten, kur mirtis jau nebeturi galios. Aš pats galiu tik įsivaizduoti į kokią nuostabią aplinką papuolė Patrikas, saugiai sugrįžęs pas dangiškąjį Tėvą. Be abejo jis susitiko su tais, kurie per jo tarnavimą žemėje įtikėjo į Jėzų ir atgimė iš Dvasios. O kiek skausmingų ašarų buvo išlieta dar žemėje, kai ką tik pasikrikštytus, naujai įtikėjusius krikščionius, nužudė barbarai su religiniu palaiminimu… Tų nekaltųjų sielos be abejo pasitiko Patriką ten. Tikiu, kad net kai kurie iš tų religinių žudikų, kurie taip pat galiausiai atsivetė ir įtikėjo į Gyvąjį Dievą… Kiek nuostabių netikėtumų bus danguje mums, kurie šiandien nešiojame Kristaus prisikėlimo šlovę savo širdyse.

  Įsivaizduoju Patriką, stebintį šiandien jo vardu pavadintas šventes Dubline… Nenoriu fantazuoti, bet tikiu, kad viena išgelbėta siela per šias šventes jam būtų daug brangesnė žinia, už tūkstančius einančius parade… „Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio…”(Lk 15, 7).

  Jeigu mes švenčiame St. Patriko dieną, mums reikėtų sužinoti ir apie jį patį.

  Ketvirto šimtmecio pabaigoje Patrikas gime ir augo Britanijoje – šiuolaikines Škotijos vakaruose, krikščioniškoje, pasiturinčioje (jo tevai turėjo ne mažai tarnų) šeimoje. Kai jam buvo šešiolika, užpuolikai iš Airijos apiplėšė pajūryje gyvenančius žmones, atimdami jų turtą ir paimdami į vergystę tinkamus žmones. Tame tarpe buvo ir Patrikas. Šešis metus Patrikas vergavo Šiaurės Airijoje, vienam iš karalių (tuo metu jų buvo šimtai), vardu Milchu. Nors Patriko tėvas buvo djakonas o senelis vyresniuoju bažnyčioje, Patrikas pažino ir pamilo Jėzų tik būdamas vergu Airijoje. Čia ir prasidėjo jo dvasinsis augimas, kai dieną ir naktį jis meldėsi, ieškojo Dievo ir išlaisvinimo iš vergystės. Jo atkaklus ir nuolankus maldingumas, buvo apdovanas. Po daugelio maldų ir pasnikų, Dievas prakalbo jam sapne, „Gerai, kad tu pasnikauji, nes greitai tu grįši į savo šalį“. Ir po šešių metų vergystės Patrikas ištrūko į laisvę. Šis išėjimas į laisvę buvo lydimas Dievo malonės, ir nors laivas, kurį jis pamatė, tikėdamasis nuvykti i Britaniją, tapo jam vėl vergavimo vieta, tačiau tai buvo tik du mėnesiai. Dievas mokė ne tik Patriką pasitikėjimo, bet ir jo nauji pavergėjai, matydami Dievo malonę, kaip atsakymą į Patriko maldas, patikėjo tikruoju Dievu – Jėzumi Kristumi. Jie paprasčiausiai paleido jį į laisvę.

  O kaip džiaugėsi jo tėvai, kai po šešerių metų sugrįžo jų sūnus… Tuo metu jis buvo apie 22-jų metų amžiaus. Tėvai pradėjo rūpintis jo gyvenimo ateitimi.

Patrick's day parade

  Dievas vėl prakalbo Patrikui per sapnus, kad jis kviečiams ir laukiamas Airijoje. Ir nors Patrikas iki to neturėjo noro grįžti į „vergystės“ šalį, tačiau meilė Dievui jo gyvenime buvo aukšciau už meilę sau. Čia yra tikra pamoka tiems, kurie norėtų būti misionieriais. Kol mes prisirišę, prie namų komforto, draugų aplinkos ar finansų, mes tikrai mažai tinkami Dievui. Patrikas tikėjo Dievu, tikėjo Jėzaus aukos galia, o Šventosios Dvasios vedimas, jam buvo aukščiau už žmogiškas idėjas ar teologijos žinias. Tuo metu tėvai ir bažnycia (ne Romos Katalikų, bet Seltiška – nepriklausoma Britų Bažnyčia) stabdė jo pasirįžimą. Tėvai ieškojo jam žmonos, bažnycia ragino studijuoti Bibliją ir įsigyti tarnystės laipsnį. Vieni draugai buvo pasirįžę eiti drauge su juo į pavojingą misionierišką kelionę, kiti draugai pavydėjo. Artimiausias draugas jį išdavė… Kiek daug šiuolaikinių misionierių būtų sustabdyti per tokius išbandymus, pro kuriuos ėjo Patrikas. Tačiau jo tikėjimas neišblėso, Dievo meilė jį vedė vis pirmyn ir pagaliau, praėjus 25-iems metams, Patrikas buvo išsiūstas skelbti Gerąją Naujieną Airijai.

  Natūraliai mąstant, Airija Patrikui buvo vergystės vieta, o jos žmonės, ypatingai kas pavergė – priešai. Tačiau Kristaus meilė jo širdyje buvo didesnė. Juk Jėzus – Dievo Sūnus, turintis ir valdžią ir jėgą, galėtų visus mus, pagal mūsų darbus, pasmerkti mirčiai. Pavyzdžiui – didelė tuometinės Britanijos dalis to ir norejo, kad Airiams būtų atmokėta kardu už jų plėšikavimą ir pralietą kraują. Tačiau Jėzus, daug aukštesnės valdžios atstovas, karalystės be ribų ir rasinės diskriminacijos, taip mus pamilo, kad savo noru ant kryžiaus paėmė visų mūsų nuodėmes (tiek Britų, tiek Airių, tiek Lietuvių ar kitos tautos žmonių) ir mirė mūsų vietoje. Čia istorija nesibaigia – Jėzus prisikėlė iš mirties trečią dieną ir paskelbė laisvę vergams. Visiems, kurie vergavo mirties baimei, Šėtonui ar jo pavaldiniams. Jėzus sumokejo ir už tuometinių Britų ir Airių nuodėmes.

  Nežinau kaip jautėsi Patrikas ir jo draugai, keliaudami į Airiją su Gerąja Naujiena. Tikiu, kad jie buvo pasirižę mirčiai, kad tik įvykdytų didįjį Viešpaties paliepimą: „Eikite i visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas. Kas netikės, bus pasmerktas…“(Mk 16, 15) Taip pat suprantu, kad jo meilė airiams turėjo ir kitą priežastį. Būdamas Airijoje jis pažino Dievą ir pamilo jos gyventojus. Ar jį pagaus, kaip pabėgusi vergą, ar nužudys, ar ne, jam nerūpėjo. Jis buvo pasirįžęs ir numirti Airijoje… Viena jam rūpėjo –  kad Airijos žmonės priimtų Kristų – karalių Karalių ir viešpačių Viešpatį. Jis yra tikrasis Ramybės ir Taikos Princas. „Jis yra tikras Dievas ir amžinas gyvenimas, vaikeliai sergėkitės stabų!“ (1 Jn 5, 20-21)

Shamrock

  Patrikas mirė Airijoje. Jis taip ir nesugrįžo į savo gimtinę. Atlikti Dievo darbą jam buvo svarbiau už tai. Tūkstančiai žmonių įtikėjo ir buvo pakrikštyti, šimtai bažnyčių atsidarė ir pakeitė Airijos veidą amžiams.

  Prieš mirtį Patrikas prisakė savo draugams, kad palaidotų jį slaptai, kad niekas neieškotų jo palaikų ar negarbintų. Jam rūpėjo, kad žmonės ieškotų Viešpaties ir Kristaus žinia būtų nešamą į visą pasaulį.

 „Juk kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbetas.“ (Rom 10, 13)

 

Gintautas Tautkus