Prabudimas Pakistane

 

Nuo sausio 17 iki 30 dienos (2018 m.) buvome išvykę į Pakistaną. Tai buvo misijinė kelionė, kad su Gerąja Naujiena paliestume Pakistano žmones, gyvenančius Lahorės mieste ir apylinkėse. Apie tūkstantis žmonių atėjo per keletą susirinkimų, kurie buvo suorganizuoti vietinių krikščionių tik per kelias savaites iki mūsų atvykimo. Apie 70 procentų meldėsi atgailos malda, išpažindami Jėzų Kristų Viešpačiu.

  Daugiau negu prieš 25 metus įtikėjau į Jėzų. Per savo krikščioniško gyvenimo patirtį esu matęs ne vieną stebuklingą Dievo veikimą – išgydymą ar išlaisvinimą ir mano, ir kitų žmonių gyvenimuose, tačiau Viešpaties malonė ir jėga, kuri lydėjo mus Pakistane, pranoko visus lūkesčius.

 

pakistane nuotrauka

 

Pakistanas – tai šalis, kuri buvo sukurta 1947 metais, kaip nepriklausoma valstybė Indijos musulmonams. Wikipedia duomenimis gyventojų skaičius šalyje siekia 209,970,000, iš kurių  96,4 procento – musulmonai. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad daugeliui krikščionių kelionės į musulmoniškas šalis neatrodo viliojančiai. Tačiau Jėzaus paliepimas „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15), tikrai liečia ir Pakistaną. Kai buvau jaunas krikščionis, bijojau melstis už sunkius ligonis, kad liga nepereitų ant manęs (pav. vėžys). Dievas ir per mane pradėjo gydyti vėžinius ligonius. Dalinausi Gerąja Naujiena su draugais ir pažįstamais, tačiau skelbti kalėjimuose bijojau. Viešpats išlaisvino ir iš tokios baimės. Taip pat kurį laiką nedrįsau skelbti musulmonams, tada jie patys pradėjo kreiptis į mane. Šiandien sugrįžus iš Pakistano, galiu pasakyti, kad Viešpats išlaisvino ir iš baimės skelbti Evangeliją tokiose šalyse.

 

Gintautas Tautkus Pakistane

 

 

  Kai lėktuvas nusileido į Lahorės oro uostą, mus pasitiko būrys vietinių krikščionių su gėlėmis ir karštais pasveikinimais. Pasijutome lyg būtume labiausiai laukiami žmonės iš visų atvykusių keleivių. Per visą savo gyvenimą dar nebuvau matęs tokio didelio svetingumo, kurį ten turėjome viso vizito metu. Nepastebėjome kada ir kaip iš mūsų rankų buvo paimti lagaminai ir su palyda ėjome iki automobilio. Labai nustebome, kokio senumo ir išmatavimų transporto priemonės, kuriomis keliavome. Vėliau sužinojome, kad technikinės transporto peržiūros ten nebūna, mokesčių už kelius – taip pat, o ir teises mažai kas turi. Kol transporto priemonė dar gali pajudėti, tol ir naudojama. Ant motociklų galima pamatyti visą šeimyną su kūdikiais ant rankų – iki šešių asmenų ant vieno motociklo. Šalmai…? Kam jie reikalingi… Važiavimo keliu kultūra ir motociklų palyda mus iš pradžių smarkiai šokiravo. Kai įvažiavome į miesto rajoną, kuriame ir apsistojome, vietomis atrodė, kad mus pačiupo ir veža kažkokiomis katakombomis ir tuo uždarys, kokioje nors cypėje… Vėliau dienos metu, pavaikščioję po tuos (11 milijonų gyventojų) miesto rajonus, supratome, kad ten tai normalu. Mes Lietuviai, lyginant su tuo ką matėme ten, gyvename „kaip rojuje“. Jei kas serga „depresija“, rekomenduoju kelionę į Pakistaną. Tikriausiai po keleto pirmųjų vizito minučių „depresijos“ nebeliktų…

  Tikrai didžiulis kontrastas dėl švaros, tvarkos ir kitokių gyvenimo sąlygų, lyginant su šiuolaikinėmis Europos šalimis. Tačiau žmonių nuoširdumas ir meilė, uždengė visą akimis matomą skurdą ir sušildė mūsų širdis. Pakistaniečių troškulys pažinti gyvąjį Dievą, pritraukia tokį Jo buvimą, tokią pripildytą tikėjimu atmosferą, kad stebuklų nebuvimas, būtų kažkas nenormalaus.

   Į šią kelionę vykome trise – mano žmona Lena, sūnus Rafaelis ir aš. Tiesa visa ši kelionė buvo įmanoma išskirtinai Lietuvių brolių ir sesių maldų ir palaikymo dėka. Labai dėkingi visiems už  palaikymą.

  Buvo keletas individualiai organizuotų evangelizacijų su skelbimais ir pakvietimais vietiniams gyventojams, tačiau norisi prisiminti vieną, labai natūraliai vykusį renginį. Grynai musulmoniškame rajone, prieš kelis mėnesius mirė krikščionė ir iškeliavo į amžinuosius namus. Paminėti jos mirtį rinkosi artimieji ir pažįstami. Vietiniai šlovintajai ir muzikantai giedojo krikščioniškas giesmes ir meldėsi suprantama Urdu kalba. Kuo daugiau buvo giesmių, tuo daugiau rinkosi žmonių. Visi sėdosi tiesiai ant žemės toje gatvelėje – moterys vienoje gatvelės pusėje, užsidengusios galvas skaromis, o vyrai kitoje gatvelės pusėje. Pats gatvelės plotis gal kokie 3-4 metrai. Per kokią valandą prisirinko apie du šimtus žmonių. Tada pakvietė mane pasidalinti žodžiu. Ir ten, viduryje musulmoniško rajono, per mikrofoną buvo skelbiamas Viešpaties Jėzaus vardas, Jo auka ant kryžiaus už mūsų nuodėmes, Jo prisikėlimo iš numirusių jėga ir svarba dėl mūsų išteisinimo ir išgelbėjimo. Buvo skelbiama tiesa apie tai, kad Dievas paskyrė Jėzų Kristų gyvųjų ir mirusiųjų teisėju; ir kad tie, kurie Juo tiki, nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėį gyvenimą. Nes „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą(Jn 3, 16).  

meldziames pakistane

 

 Kai po trumpo žodžio paklausiau, kas nori melstis atgailos malda ir priimti Jėzų, kaip savo Gelbėtoją ir Viešpatį, didesnė dalis pakėlė rankas ir meldėsi atgailos malda. Savo širdyje pajutau, kaip Dievo Dvasios galybė nužengė ant viso gyvenamo kvartalo, kur meldėsi Jo žmonės. Po atgailos maldos visi norėjo asmeninės maldos dėl išgydymo, palaiminimo ar dar kitokio asmeninio poreikio. Gyvojo Dievo troškimas ten toks didžiulis, kad tiesiog po maldos daugelis kėlė rankas aukštyn ir šlovino Dievą, dėkodami už Jo atsakymą. Kaip išsireiškė vienas pastorius – didesnė dalis žmonių buvo išlaisvinti ir išgydyti. Tokia maždaug situacija buvo per visus evangelizacinius renginius. Kad ateitų išgydymas, paprastai praeina šiek tiek laiko, tačiau buvo išgydymo ženklai ir stebuklai, kurie vyko tiesiai po maldos. Vienas žmogus – atrodė vien sausi kaulai – po maldos atsikėlė iš lovos, o dar kitą dieną pradėjo kalbėti (nors iki to nei kalbėjo, nei judėjo, tik šiek tiek judino kairę ranką). Viena moteriškė buvo dramatiškai išlaisvinta. Atsikėlusi nuo žemės ji paliudijo, kad yra išlaisvinta nuo skausmo, kankinusio 25 metus. Vienas vyriškis tuoj po maldos galėjo iškelti į viršų iki tol paralyžiuotą ranką. Kitas vyriškis, vėžio traumuotas, priėjo su ramentais ir po maldos liudijo, kad pajuto kaip viduje kūno kažkas buvo nukirsta. Kitai moteriškei sukietėjimas kakle (auglys) padėjo minkštėti ir dingo. Kitas pagyvenęs vyriškis, kurį atnešė ant rankų, po maldos atsistojo ir pradėjo iš lėto vaikščioti. Žmona liudijo, kaip ant kelėnų uždėjus rankas, galėjo fiziškai justi traškesius kaulų atstatymui. Dievo malonė ir jėga veikė per daugelį už kuriuos meldėmės ir sunku pasakyti, kiek dar bus liudijimų, kai nuvyksime kitą kartą (jei Dievas duos). Juk daugeliui išgydymų patikrinti reikalingas laikas. Labai daug prašymų buvo melstis, kad šeimos turėtų vaikų, daug su diabetu, labai daug su nugaros skausmais. Tiesa pasikeitimus su nugaros skausmais lengviau patikrinti. Didesnė dalis už kuriuos meldėmės dėl nugaros skausmų liudijo išgydymą ar pagerėjimą tuoj po maldos.

 

Pakistane Gintautas Tautkus Pamosklauja

 

  Čia norėčiau pridėti maža paaiškinimą. Nei aš, nei mano žmona negalime išgydyti nė vieno žmogaus. Gydo Jėzus Kristus, kuris ir veikia per mus. Visa šlovė Dievui, kuris mus išgelbėjo, išgydė ir kuris veikia per mus taip pat, kaip ir per kiekvieną Jam pasišventusį tarną. Kai mes einame ir skelbiame Evangeliją (Mk 16, 15), tada galime matyti ir Viešpaties veikimą, palydintį Jo žodį ženklais ir stebuklais (Mk 16, 20). Tiesiog norisi šlovinti Dievą ir Jam dėkoti už Jo meilę mums visiems. Jėzus vakar, šiandien ir per amžius tas pats. Jis sumokėjo didelę kainą už mūsų išgelbėjimą. Išgelbėjimo pilnatvėje yra ir išgydymas ir išlaisvinimas. Ir „kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10, 13).

 

Pastorius Gintautas

 

Comments are closed.