Kodėl Izraelis?

„Nebijok, nes Aš esu su tavimi, Aš parvesiu tavo palikuonis iš rytų ir surinksiu tavuosius iš vakarų. Aš įsakysiu šiaurei: ‘Atiduok’ ir pietums: ‘Nesulaikyk’. Atvesk mano sūnus iš tolimų šalių ir mano dukteris nuo žemės pakraščių.“ ( Iz 43, 5-6 )

raudos_seina_with_borderTai vienas iš daugelio Viešpaties pažadų Jo tautai – Izraeliui, kalbantis apie atkūrimą. Beveik du tūkstančius metų Izraelio tauta buvo išsklaidyta po visą pasaulį. Tauta, kurią pašaukė ir pašventino Dievas apie du tūkstantmečius neturėjo savo žemės arba tiksliau buvo priversta palikti ją. Antro pasaulinio karo metais Hitleris visomis galimomis priemonėmis stengėsi išnaikinti izraelitus nuo žemės paviršiaus.Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt aštuntaisiais metais, tuoj po karo, pirmą kartą po dviejų tūkstančių metų buvo atkurta Izraelio valstybė. Buvo sugrąžinta dalis jai priklausančių žemių.

Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt aštuntaisiais metais, tuoj po karo, pirmą kartą po dviejų tūkstančių metų buvo atkurta Izraelio valstybė. Buvo sugrąžinta dalis jai priklausančių žemių. Vėl iškelta Izraelio vėliava, vėl šaukiami sugrįžti namo, po didžiausio naikinimo, Izraelio vaikai. Jeigut mes pažvelgtume į Izraelio istoriją dar giliau mes pamatytume, kad tą žemę, kurioje dabar jie gyvena ir dar daug aplinkinių teritorijų, kurios šiandien valdomos Palestinos, Irako, Irano ir kt. Dievas dar prieš keturis tūkstančius devyniasdešimt šešis metus pažadėjo Abraomui – Izraelio protėviui ir Jo palikuoniui, kaip amžiną nuosavybę. „Tą dieną Viešpats padarė su Abromu sandorą, sakydamas: Tavo palikuoniui atidaviau visą žemę nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės“ (Pr. 15, 18). Istorijos bėgyje vyko daug svyravimų ir pakitimų dėl Izraelio teritorijos. Izraelio tauta keletą kartų vergavo savo kaimynams, kol neatgailaudavo už savo nuodėmes ir Dievas visada išlaisvindavo savo tautą iš vergystės ir atstatydavo Izraelio valstybę ir teritoriją. Tai reali istorija tik siekianti daug ankstesnius laikus negu atsirado Lietuva.

Ieškant tikros tiesos apie Izraelio teritoriją reikėtų pradėti nuo šaknų – protėvio Abraomo ir jo dviejų sūnų Izmailo ir Izaoko kilmės. Vienas buvo iš vergės kitas iš laisvosios. Dievo pažado sūnus buvo ir yra Izaokas. Dievo sandora ir visa Izraelio tauta kilo iš Izaoko. Bet dėl meilės Abraomui Dievas laimino ir Izmailą. Istorijos bėgyje iš Izmailo kildinosi Arabų tautos, o iš Izaoko Jokubas iš Jokubo arba Izraelio visas dabar žinomas Izraelis. Kaip tada Izmailas persekiojo Izaoką, taip panašiai dabar Arabai persekioja Izraelitus. Tačiau, net karaliaus Dovydo ar Saliamono laikais Izraelis neturėjo visų žemių, kurias pažadėjo Dievas Abraomo sėklai – Izaokui. Aš tikiu, kad šis pažadas išsipildys, kai į žemę sugrįš Kristus. Aš neabejoju, kad visi geros valios žmonės nori taikos ir niekas nenori karo. Tikra taika ateis į žemę kartu su Kristumi, kai Jis pats karaliaus ir valdys visas tautas iš Jeruzalės. Tuomet ir bus išpildytas Dievo pažadas duotas Abraomui ir jo sėklai Izaokui iš kurios kilo Jėzus Kristus. Tūkstantmetė taika – tai nuostabus poilsis, į kurį Dievas šaukia visus žmones. „Vilkas gyvens su avinėliu, leopardas gulės su ožiuku, veršis, jautis ir jaunas liūtas bus drauge, juos ganys mažas vaikas. Karvė ir lokys ganysis, jų jaunikliai guls drauge ir liūtas ės šiaudus kaip jautis. Motinos maitinamas kūdikis žais prie angies urvo, ir mažas vaikas kiš ranką į gyvatės olą. Niekas nekenks ir nežudys mano šventame kalne. Kaip vanduo pripildo jūrą, taip žemė bus pilna Viešpaties pažinimo. Tą dieną Jesės šaknis bus vėliava tautoms; pagonys ieškos jo, nes jo poilsis bus šlovingas.“ (Iz 11, 6-9)

with_borderBet dėja ne visi atsako į šį Dievo šauksmą. Juk per tikėjimą Jėzumi kiekvienas gali įeiti į tūkstantmetę karalystę. Bet vėl grįžkime į šias dienas ir tai kas vyksta artimuose rytuose. Gal daugelio jau nebejaudina žinios apie sprogimus ir teroristų išpuolimus, kurie Izraelyje tapo kasdienybės dalimi. Gal kitos nelaimės, kaip cunami, uraganai jau taip pat nebejaudina. Gal būt daugelio dėmesys jau atbuko nuo visų šių nelaimių… O juk laikai paskutiniai! Šio straipsnio tikslas atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta artimuose rytuose. Prieš tai kai ateis Kristus ir tūkstančio metų taika, turi pasirodyti antikristas ir suklaidins daugelį. Jo įtakoje bus sudaryta septynių metų taika su daugeliu.( Dan 9, 27 )

Aišku ši taika lies artimuosius rytus ir konkrečiai Izraelį. Nes butent Jeruzalėje bus atstatyta šventykla ir į Dovydo sostą, kuris teisėtai priklauso Kristui, atsisės antikristas (arba žvėris), kaip parašyta Biblijoje. Mes matome kiek pastangų dedama, kad pasiekti taiką artimuose rytuose ir vis nesekmingai. Aišku kad tas, kuris ją pasieks bus daugelio dėmesio centre…Jis ir bandys užimti Kristaus vietą. Tai bus baisiausi žmonijos istorijoje laikai. Bet šitas straipsnis ne apie tai. „Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu! Pirmiau turi ateiti atkritimas ir būti apreikštas nuodėmės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris išaukština save prieš visa, kas vadinama Dievu ar garbinama, ir pats sėdasi kaip Dievas Dievo šventykloje, rodydamas save esant Dievu.“(2 Tes 2, 3-4)

kuris_sutrype_JPGKalbėsiu žmogiškai. Jeigut šiandien kas nors paklaustų lietuvio, kam priklauso Vilnius ir Vilniaus kraštas- lietuviams ar lenkams aišku dauguma iš jų neabejodami pasakytų „taip, Vilnius -Lietuvos dalis ir nėra jokių abejonių dėl to“. Tačiau jeigu kas nors paklaustų lenkų gyvenančiu aplink Vilnių ar Šalčininkų apylinkėse, jis galėtų sulaukti visiškai priešingo atsakymo.

Manau, kad daugeliui Lietuvių gana gerai prisimintinas epizodas iš pokalbių su rusais gyvenančiais Lietuvoje, kurie kalba rusiškai, skaito save šitos žemės teisėtais šeimininkais ir dar grąsina Sibiru lietuviams vadindami juos nacionalistais ar panašiai. Žodžiu Lietuviui suprantamas klausimas apie tai, kam priklauso Lietuvos žemė, ir kokių išsireiškimų galima išgirsti tais klausimais ar priemonių sulaukti jei…

Dėl Izraelio teritorijos yra žymiai tragiškesnė situacija negu mes galime įsivaizduoti sėdėdami prie pietų stalo arba žiūrėdami televizorių. Turbūt nesunku prisiminti, kaip buvo iškraipyta Lietuvos istorija tarybiniais laikais. Tai Izraelio situacija yra kraipoma kaip Hitlerio laikais. Didelė neapykanta prieš Izraelį plinta iš antisemitistų. Ta neapykanta, kurią mes šiandien matome prieš Izraelį, tikrai ne iš Dievo, bet iš velnio apgautų ir apsėstų žmonių, kurie priešinasi Dievui ir Jo tautai. Juk Dievas sako „Tai kaip Nojaus vandenys man. Aš prisiekiau, kad Nojaus vandenys nebeužlies žemės, taip ir dabar prisiekiu, kad nebekeršysiu ir nebebausiu tavęs. Kalnai gali griūti ir kalvos drebėti, bet mano malonė nuo tavęs nebepasitrauks ir mano ramybės sandora tavęs nepaliks” (Iz 54, 9-10)
Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės”. (Pr. 12, 1) Tai dar vienas pažadas, kurį Dievas davė Abraomui ir savo tautai. Žmonės net nesupranta, ką jie daro keikdami Izraelį. Jei neišeina laiminti, tai dėl Dievo baimės geriau būtų patylėti, negu keikti tai, ką Dievas laimina.

Jeigut pažvelgtume į Vytauto laikus Lietuvoje santykyje su Izraelio tauta, mes pamatytume gana įdomų dalyką. Vytautas prieš įeidamas į istoriją, kaip tautos herojus padarė kažką labai svarbaus. Jis priėmė į Lietuvą didelę dalį Izraelitų ir suteikė jiems pilną laisvę, atsiskaitomybę palikdamas tik prieš jį patį. Aš tikiu, kad šis išmintingas sprendimas Vytautui atėjo įtakojamas krikščionių, pakviestų iš Jano Huso mokyklos. Tai buvo viena iš prielaidų, kodėl Dievas laimino Lietuvą ir suteikė galybę Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei. Visiškai priešingas rezultatas vyko su Anglijos Imperija dvidešimtame amžiuje. Kadangi Anglija turėdama vadžią artimuose rytuose išdalino Izraeliui priklausomą žemę, jie labai greitai – be kovos prarado Indiją ir kt. Izraelio tauta ir Jeruzalė yra kaip akies vyzdis Dievo akivaizdoje. Jis stebi, saugo, budi ir gano savo tautą dieną ir naktį. Jis lėtas pykti ir keršyti bet greitas atleisti ir laiminti. Jis laimina tuos kurie laimina Izraelį ir Jeruzalę, suteikia ramybę tiems, kurie ją myli.

Teroras_JPGPrieš tai, kai Lietuva ir kitos tautos įėjo į Europos Sąjungą Dubline vyko susirinkimas visų Europos šalių vadovų. Į Dubliną vietoj susikompromitavusio prezidento Pakso, atvyko Algirdas Brazauskas. Įdomus faktas kad būtent jis važiavo į Izraelį atgailauti už lietuvių nuodėmes Izraelio tautai per antrą pasaulinį karą ir po jo, kai tik tapo Lietuvos pirmuoju prezidentu. Prieš tai į Dubliną suvažiavo ir krikščionys – maldininkai iš visos Europos.

„Aš išliesiu vandens sroves ant išdžiūvusios žemės ir ant dykumų; išliesiu savo dvasios ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavo vaikų, jie žels kaip žolė prie vandens, kaip gluosniai prie tekančio upelio.“ (Iz 44, 3-4) Ši nuostabi rašto vieta kalba apie atstatymą ir išgydymą, per Šventosios Dvasios išsiliejimą. Tai paguoda tautai iškankintai ir ištroškusiai tiesos ir ramybės. Nėra tikros ramybės niekur kitur kaip su Dievu, nėra tikros paduodos niekur kitur kaip pas Aukščiausiąjį. Kiekviena atvira širdis tegul geria Dievo Švetąją Dvasią ir tesimaitina Dievo paguodos žodžiu. Nors aplink siautėtų nelaimės ir karai yra ramybė su Dievu. Yra paguoda ir stiprybė pas Aukščiaussiąjį, pakelianti mus virš visų negandų ir nelaimių, kurios dar turi ateiti į piktžodžiaujančią ir nepriimančią Evangelijos žemę. Bet „tiems, kurie ištikimai laukia manes ir siekia paguodos mano artume yra priebėga ir ramybė“ sako Dievas. Jis nenori, kad kas pražūtų. Jis „trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą. Nes vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus, kad būtų paliudytas reikiamu metu.“ (1 Tim 2, 4-6)

Štai, kodėl Izraelis.

Ten netoliese Edeno sodas, kuriame Adomas su Ieva džiaugėsi asmeniniu bendravimu su Dievu. Iš ten buvo pašauktas Abraomas – Izraelio patiriarchas. Ten ir su Abraomo palikuonimi Izaoku, buvo sudaryta amžinoji sandora. Ten ir iš Abraomo sėklos kilusio Izaoko,..karaliaus Dovydo mieste, iš mergelės Marijos, Betliejuje gimė ir Mesijas Jėzus – mūsų Gelbėtojas ir Viešpats. Būtent, dėl sandoros su Abraomu Dievas atsiuntė Savo Sūnų į Izraelio tautą. Būtent už Jeruzalės vartų Jėzus sumokėjo kainą ant kryžiaus visų tikinčiųjų išgelbėjimui. Ir kaip Jis prisikėlęs iš numirusių pakilo į Dangų nuo Alyvų kalno, taip ir sugrįš būtent ten – į Izraelį. Jis valdys visą žemę su ramybe ir teisumu.

„Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės”. (Pr. 12, 1)

Pastorius
Gintautas Tautkus