Jei jūs kovojate su problemomis, kurios niekaip nesibaigia, ar niekad nepagalvojote, kad tai galėtų būti demonų veikla?
Šiandien turime savo rankose, naujai išleistą Dereko Princo knygą „Jie išvarinės demonus”. Šioje praktiškoje, Biblija padrįstoje knygoje, autorius atsako į klausimus apie demonų prigimtį, kaip jie gali įeiti į žmonių gyvenimus, ar krikščionims gali reikėti išlaisvinimo nuo demonų ir daugelį kitų gyvybiškai svarbių klausimų.
Šioje knygoje galima rasti ne tik atsakymus apie tuos ir panašios klausimus, bet gauti praktišką, Biblija ir patirtimi pagrįstą pagalbą, kaip gauti išlaisvinimą nuo demonų ir jų įtakos. Tiems kurie nori padėti kitiems gauti išlaisvinimą ar praturtinti savo supratimą, kaip kovoti su nematomais priešais – demonais, tai tikrai vertinga ir naudinga knyga.
Toliau norėčiau pacituoti du skyrius iš šios knygos.
„Markus ir Rodžeris
Šiandien aš suprantu, kad nesugebėjau atlikti savo pastorinės tarnystės. Man liūdna, kad negalėjau suteikti pagalbos, kurios jiems reikėjo. Prisimenu du konkrečius atvejus.
Pirmas, tai Markus, Žydas iš Vokietijos. Jis ir jo vyresnysis brolis buvo du iš didelės šeimos, kurie nežuvo Hitlerio dujų kamerose. Vėliau, Anglijoje, Markus išgyveno galingą susitikimą su Jėzumi iš Nazareto ir buvo pakrikštytas Šventojoje Dvasioje. Dažnai, kai meldžiausi su juo, girdėjau jį kalbant švariai ir aiškiai nežinoma kalba. Aš gerai moku Vokiškai ir žinau, kad tai nebuvo jo gimtoji kalba. Kiek pažįstu Marką, jis buvo drąsus ir ištikimas Jėzaus, kaip jo Gelbėtojo ir Mesijo, liuditojas. Tačiau, jis niekad neįėjo į gilią, vidinę ramybę, kurią Jėzus pažadėjo Jį tikintiems.
Be traumos dėl dujų kamerų, Markus turėjo kitą emocinę problemą savo praeityje. Kai jis gimė, motina norėjo dukrelės ir negalėjo susitaikyti su faktu, kad gimė sūnus. Jo vaikystėje, ji rengdavo jį, kaip mergaitę ir elgdavosi su juo, lyg jis būtų ji. Kartais Markus turėdavo ramybę ir pergalę, bet vėliau krisdavo į juodą neviltį. Jis būdavo kankinamas kaltės jausmo, kurio negalėjo nei išaiškinti, nei išspręsti. Kartais, kad nubausti save, jis kišdavo pirštus į tarpdurį ir uždarydavo jas. Buvo verčiamas gerti savo šlapimą.
Po tokių epizodų jis ateidavo pas mane pagalbos. „Ar negalėtumėte tą „velniąišvyti iš manes”?- verkė jis. Bet aš savo protu nedaleisdavau galimybės, kad jam tikrai reikėtų išlaisvinimo nuo demono. Be kita ko, aš girdėjau jį kalbant kalbomis!
Po to, kai baigiau savo pastoriavimą Londone, palaipsniui praradau tiesioginį kontaktavimą su Marku. Tačiau per bendrus draugus sužinojau, kad jam buvo atlikta prefrontalinė lobotomija – nervų operacija, priekinėje kaktos smegenų dalyje, dėl sunkiai suvaldodomų mentalinių sutrikimų. Dėja šis gydymas Markui nesuteikė norimos pagalbos ir po kiek metų, jis mirė anksčiau laiko.
Žvelgiant atgal, jaučiu, kad būčiau galėjęs Markui padėti, jei būčiau pripažinęs jo problemoje demonišką elementą.
Kitas atvejis buvo Rodžeris, jaunas žmogus, kuris susitiko su Viešpačiu, man pamoklsaujant gatvėje. Jis turėjo galingą atsivertimą, buvo pakrikštytas Šventojoje Dvasioje ir tapo energingu, pasišventusiu liudininku ir tarnautoju dėl Viešpaties. Faktiškai jis sugėdindavo kai kuriuos kitus bendruomenėe narius savo uolumu ir pasišventimu.
Nežiūrint to, Rodžeris turėjo vieną užpuolančią nuodėmę – labai nepatogią, tokią, apie kurią tuo laiku nesinorėjo kalbėti. Tai buvo masturbacija. Jis nekentė to ir kovojo, bet negalėjo pasiekti pergalės.
Rodžeris ateidavo pas Lidiją ir mane ir sakydavo, „Melskitės už mane”. Vieną sykį mes meldėmės už jį nuo dešimtos vakaro iki antros valandos nakties. Pabaigoje Rodžeris sakė, „Tai palieka mane, tai palieka mane! Nenustokit melstis; Aš galiu jausti. Tai mano pirštuose; tai išeina!” Pergalė atrodo buvo mūsų – tačiau kažkokiu būdu vis išslysdavo.
Kiek aš pažinau Rogžerį, jis taip ir nenugalėjo šios problemos.
Zondas ir Žnyplės
Markus ir Rodžersas yra du pavyzdžiai žmonių, kuriems aš nesugebėjau padėti, kadangi nesielgiau su jų problemomis, kaip demoniškomis. Tai buvo panašu į insidentą, kuris įvyko II Pasaulinio Karo metu, kai aš tarnavau Britanijos armijos medicininiame padalinyje, Šiaurinėje Afrikoje.
Britų kareivis atvyko į priimamąjį su „šrapnelio” žaizda, nuo netoli jo sprogusios bombos. Jis nusiėmė baltinius ir parodė žaizdos skylutę petyje. Žaizdos kraštai buvo truputį pajuodę.
Galvodamas apie paruoštą žaizdų perrišimui sterilų paketą, kas buvo mūsų medicininių priemonių dalimi, aš paklausiau medicinos karininko, „ar galiu paduoti perrišimo paketą, sere?”
” Ne, ačiū ne to dabar reikia” atsakė gydytojas. „Paduok man zondą”
Gydytojas pasodino vyrą į kėdę. Tada jis įkišo į žaizdą zondą – mažą sidabrinę lazdelę – ir atsargiai pakraipė aplink keletą momentų. Staiga vyriškis suspiegė ir šoktelėjo aukštyn.
” Dabar paduok man žnyples”, pasakė gydytojas.
Padaviau jam žnyples, kurias jis įkišo į žaizdą ten, kur zondas aptiko svetimkūnį. Jis atsargiai ištraukė mažą juodo metalo gabalėlį. Po to, apvalęs žaizdą jis pagaliau pasakė man, „dabar gali paduoti perrišimo paketą”.
Po to jis paaiškino, „Dabar supranti, tas „šrapnel” gabalėlis, kuris padarė skylutę vis dar buvo viduje. Jei būtumei uždengęs tą „šrapnelį”, prieš tai neišėmęs, jis taptų pastoviu infekcijos šaltiniu ir sukeltų papildomų komplikacijų.”
Kai žvelgiu atgal į savo tarnavimo Londone laikotarpį, suprantu, jog kartais darydavau tokios pat rūšies klaidas, kaip medicininiame priimamajame per karą. Norėdamas padėti kai kuriems žmonėms, prašiusiiems pagalbos, aš badžiau atlikti aprišimą žaizdos, kuri dar turėjo demoniškos prigimties „infekciją”. Norint iš tikro padėti tokiems žmonėms, man buvo reikalingi du esminiai, davsiniai įrankiai: ištyrimo „zondas” ir išlaisvinimo „žnyplės”.
Sekančiuose skyriuose aš aprašysiu, kaip Dievas veikė mano gyvenime, kad aprūpintų mane su tais dviem esminiais tarnavimo įrankiais.”
Savaime suprantama, kad šiame straipsnyje neįmanoma išsakyti viską. Jei tave sudomino ši knyga ir norėtumei ją įsigyt, kviečiame susisiekti su mumis ar tiesiog apsilankyti Dublino Krikščionių Bažnyčioje Gyvasis Vanduo. Mes renkamės sekmadieniais 12:00 adresu: Dublin International Hostel, 61 Mountjoy Street, Dublin 7
Mes melsimės už kiekvieną ateinatį. Ir nėra taip svarbu, kokio lygio surišimas ar negalė būtų, kiek svarbu noras palikti vergystę ir susitikti su Tuo, kuris turi galią tave išlaisvinti. Tai Jėzus Kristus iš Nazareto. Jis yra Mesijas – Gyvojo Dievo Sūnus.
Kai Jėzus prisikėlė iš numirusių, Jis pasakė: „kurie tikės, tuos lydės šie ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus,..” (Mk 16, 17)
Ir „kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išlaisvintas” (Joelio 2, 32)
Pastorius Gintautas