Helovinas ir Vėlinės

  Manau nesuklysiu pasakęs, kad dauguma žmonių mėgsta šventes. Ypatingai malonu, kai būna išeiginė diena ir nereikia eiti į darbą ar mokyklą (priklausomai nuo amžiaus). Dauguma, mėgstančių paiškilauti taip ir laukia kokios nors progos…

Artėja dar dvi šventės „helovinas“ ir vėlinės“. Šiandien norėjau šiek tiek pasidalinti apie tai ir daugiau.

 Mes turime nemaža įvairių švenčių. Pav. gimtadieniai. Tai šeimyninė šventė, kai tėvai švenčia savo vaikų gimimo dienas. Arba kai švenčiami tėvų ar senelių gimtadieniai. Tai graži šeimyninė šventė, kuri labai dažnai prasiplėčia į daugiau nei šeimos ar giminės ratą. Yra valstybinės šventės, kurias valdžia nustato visai tautai ar šaliai. Tokios šventės gali stipriai pasikeisti, kai pasikeičia valdžia. Yra Dievo šventės, kurios nesikeičia (amžinos šventės), kurias nustatė Dievas ir apie kurias plačiau rašo Šventasis Raštas – Biblija. Yra bažnytinės šventės, kurios nustatė bažnyčios valdža ir jas švenčia bažnyčios nariai ir lankytojai. Visos šventės vienaip ar kitaip paliečia visuomenę.

 Šiandien noriu šiek tiek parašyti apie šias šventes. Helovinas švenčiamas 31 spalio. Šios šventės šaknys siekia senovinę Keltų šventę „Samhain“ – kuri pažymi derliaus sezono pabaigą ir žiemos sezono pradžią. Tradiciškai švenčiama nuo 31 spalio iki 1 lapkričio (keltų diena prasideda ir baigiasi saulėlydžiu). Ši šventė yra pagoniškos kilmės su ugnies ritualais, aukomis dievams ir prietarais dėl „mirusių“ dvasių apsilankymo ir kitokiomis mistikos ir mitologijos priemaišomis.

  Šeštame šimtmetyje Poiežius Grigorijus III paskelbė 1 lapkričio visų šventųjų pagerbimo diena. Per laiką visų šventųjų pagerbimo diena (vėlinės 2 lapkričio) perėmė kai kuriuos helovino šventimo elementus – žaidimus, kostiumus, saldumynus ir tt.

   Prisimenu savo vaikystės dienas Lietuvoje, kai mama eidavo į kapus. Ji juos tvarkydavo, ravėdavo, sodindavo gėlių ir mus vesdavosi kartu prisidėti ir padėti. Skaitydavau užrašus ant paminklų ir klausydavau, kaip mama kalbėjo apie mirusius artimuosius, kurie ten buvo palaidoti. Daug žmonių susirinkdavo kapinėse. Vykdavo ramus pabendravimas ir aplinkos tvarkymas. O vakarop žvakučių šviesa vis ryškiau nušviesdavo visas kapines. Tokias vėlines aš prisimenu nuo mažų dienų.

  Kai prieš kelis dešimtmečius nuvykau į Airiją, susipažinau su kitokios rūšies švente – helovinu. Girdėdavosi saliutai, šūviai ir degdavo laužai. Į duris skambindavo kaimynų vaikai, persirengę „baisiomis“ aprangomis ir „pasipuošę“ kaukėmis. Parduotuvėse ir vitrinose stovėdavo visokiausių baidyklių ar raganų iškamšos. Dažnai kažkas stengdavosi netikėtai išgąsdinti praeivius ar taikiai bebūnančius gyventojus. O po to dar saldainių jiems duok… Tokios šoko terapijos kino teatruose ir per televiziją su visokios rūšies siaubo filmais vis daugiau ir daugiau. O čia dar į gatves ir į namus eina. Tokie gąsdinimai dažniausiai pasitarnauja netyrų dvasių įsilaužimui į žmonių gyvenimus…

  Vėlinės… graži šventė, helovinas – baisi. Tačiau tarp Dievo nustatytų švenčių nei halovino, nei visų šventųjų dienos, nei vėlinių nėra. Na o helovino šventimas – tai mirties ir paties šėtono garbinimas. Aš su tuo nenoriu turėti nieko bendro.

  „Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintį su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventovę su stabais? Juk mes esame gyvojo Dievo šventovė, kaip Dievo pasakyta: Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu; aš būsiu jų Dievas, o jie bus manoji tauta. Todėl: Išeikite iš jų ir atsiskirkite, – sako Viešpats, – ir nelieskite netyrų daiktų. Tuomet aš jus priimsiu ir būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys, – taip sako visagalis Viešpats (2 Kor 6, 14-18).

  Visi mes buvome ar esame nusidėję ir daugiau ar mažiau pasiklydę dėl dvasinių vertybių. Gal būt kartais iki tiek, kad  nebesugebame atskirti kas gera o kas bloga, kuo sekti o nuo ko atsisakyti. Dievas yra meilė o šėtonas nori veikti per baimę.  Dievas yra šviesa ir nėra jame jokios tamsybės. Dievo žodis – tiesa, o šėtonas – melagis, melo tėvas. Ten kur tamsa ir melas nėra Dievo. O pasilikti tamsoje, mele ir baimėje reiškia pasilikti šėtono pančiuose. Jei esi ištrūkęs iš jų, žiūrėk kad ir vėl nepapultumei. Helovino šventimas yra kelias į šėtono pinkles.

  „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.  Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve“ (Jn 3, 16-21).

  Eik į šviesą, palik tamsą ir jos žaidimus. Dievas yra amžinas ir su juo tavęs laukia dangus. O šėtonas ir visi kurie su juo pražus.

„Saugokis jaunatvės aistrų! Ieškok teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties“ (2 Tim 2, 22). Niekados nepamiršk, kad Dievas yra meilė.

„Ir kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo bus išgelbėtas“ (Rom 10, 13).

 

Gintautas Tautkus

 

Comments are closed.