Daug tikresnė Patriko istorija

sv_patriko_diena

Greitai Dubline bus šventė, kuri kas metai palydima eisena per miestą su daugybe  dalyvių ir žiūrovų, atvykusių į šią šventę, jau tapusia ne tik airiška.  Man nėra įdomus šios eisenos ar tiksliau karnavalo “grožis” su drakonais gyvatėmis, išpieštais veidais, ar labai žaliomis kepurėmis.., tačiau butent  tai labiausiai pritraukia žmonių minias į miesto centrą.

Man daug idomiau sužinoti, koks iš tikro buvo Patrikas, kurio vardu minima ši švente. Kadangi ši švente vyksta laiku, kai Patrikas mire (Kovo 17), nelabai suprantu, kodel taip džiaugsmingai visi švencia? Ar todel, kad jis mire..?

Tikros informacijos apie Patrika yra mažai. Todel atsirado legendu, kuriomis anksciau domejausi ir aš. Taciau žavejimasis legendomis, prasilenkianciomis su tikrove yra žalingas. Jei mes patikime melu o ne tiesa, mes pakliuvame i legendu, iliuziju ar paprasciausiu apkalbu spastus, o po to ir i neteisingas išvadas.

Prieš šias artejancias šventes, noreciau trumpai pasidalinti daug tikresne Patriko istorija, po to, kai perskaiciau David W. Bercot knyga „Let me die in Ireland“ (the true story of Patrick).

Ketvirto šimtmecio pabaigoje Patrikas gime ir augo Britanijoje – šiuolaikines Škotijos vakaruose, krikšcioniškoje, pasiturincioje (jo tevai turejo ne mažai tarnu, tiksliau vergu) šeimoje. Kai jam buvo šešiolika, užpuolikai iš Airijos atakvo ir apipleše taikiai pajuryje gyvenancius žmones, atimdami ju turta ir paimdami i vergyste tinkamus žmones. Tame tarpe buvo ir Patrikas. Šešis metus Patrikas vergavo Šiaures Airijoje, vienam iš karaliu (tuo metu ju buvo šimtai), vardu Milchu. Nors Patriko tevas buvo djakonas o senelis vyresniuoju bažnycioje, Patrikas pažino ir pamilo Jezu tik budamas vergu Airijoje. Cia ir prasidejo jo dvasinsis augimas, kai diena ir nakti jis meldesi šaukdamasis Dievo ir išlaisvinimo iš vergystes. Jo atkaklus ir nuolankus maldingumas, kaip brangi Dievo dovana ir pavyzdys mums šiandien, buvo apdovanas. Po šešiu metu maldu ir pasniku, Dievas prakalbo jam sapne, „Gerai, kad tu pasnikauji, nes greitai tu griši i savo šali“. Ir po šešiu metu vergystes Patrikas ištruko i laisve. Šis išejimas i laisve buvo lydimas Dievo malones, ir nors laivas, kuri jis pamate tikedamasis nuvykti i Britanija, tapo jam vel vergavimo vieta, taciau tai buvo tik du menesiai. Dievas moke ne tik Patrika pasitikejimo, bet ir jo nauji pavergejai, matydami Dievo malone, kaip atsakyma i Patriko maldas, patikejo tikru Dievu – Jezumi Kristumi. Jie paprasciausiai paleido ji i laisve.

Grižes i savo teviške Patrikas buvo atgaivintas artimuju meile ir naturaliu poilsiu. Tuo metu jis buvo apie 22ju metu amžiaus. Maždaug po dvieju menesiu, tevai pradejo rupintis jo gyvenimo ateitimi. Butent tada, po maldu, Dievas vel prakalbo Patrikui per sapnus, kad jis kvieciams ir laukiamas Airijoje. Ir nors Patrikas iki to neturejo noro grižti i „vergystes“ šali, taciau meile Dievui jo gyvenime buvo aukšciau už meile sau, tevams ar kam kitam šioje žemeje. Cia yra tikra pamoka tiems, kurie iš tikro noretu buti misionieriais. Kol mes prisiriše, prie namu komforto, draugu aplinkos ar finansu, mes tikrai mažai tinkami Dievui. Patrikas tikejo Dievu, tikejo Jezau aukos galia, o Šventosios Dvasios vedimas, jam buvo aukšciau už žmogiškas idejas ar teologijos žinias. Tuo metu tevai ir bažnycia (ne Romos Kataliku, bet Seltiška, tuo metu nepriklausoma Britu Bažnycia) stabde jo pasirižima. Tevai ieškojo jam žmonos, bažnycia, ragino studijuoti Biblija ir isigyti tarnystes laipsni. Vieni draugai buvo pasiriže eiti drauge su juo i pavojinga misionieriška kelione, kiti draugai pavydejo. Artimiausias draugas ji išdave… Kiek daug šiuolaikiniu misionieriu butu sustabdyti per tokius išbandymus, pro kuriuos ejo Patrikas. Taciau jo tikejimas neišbleso, Dievo meile ji vede vis pirmyn ir pagaliau, praejus 25iems metams, Patrikas buvo išsiustas skelbti Geraja Naujiena Airijai.

sv_patriko_diena_airijoj

Naturaliai mastant, Airija Patrikui buvo vergystes vieta, o jos žmones, ypatingai kas paverge – priešai. Juk jie beveik pastoviai atakuodavo Britanijos taikius gyventojus, krikšcionis, ir pats Patrikas buvo pagautas ir išvežtas i vergyste. Taciau Kristaus meiles pavyzdys, buvo gyvas jo širdyje. Juk Jezus – Dievo Sunus, turintis ir valdžia ir jega, galetu visus mus, pagal musu darbus, pasmerkti mirciai. Pavyzdžiui didele tuometines Britanijos dalis to ir norejo, kad Airiams butu atmoketa kardu už ju plešikavima ir pralieta krauja. Taciau Jezus, daug aukštesnes valdžios atstovas, karalystes be ribu ir rasines diskriminacijos, taip mus pamilo, kad savo noru ant kryžiaus paeme visu musu nuodemes (tiek Britu, tiek Airiu, tiek Lietuviu ar kitos tautos žmoniu) ir mire musu vietoje. Cia istorija nesibaigia, Jezus prisikele iš mirties trecia diena ir paskelbe laisve visiems vergams. Visiems, kurie vergavo mirties baimei, Šetonui ar jo pavaldiniams. Jezus sumokejo ir už tuometiniu Britu ir Airiu nuodemes.

Nežinau kaip jautesi Patrikas ir jo draugai, keliaudami i Airija su Geraja Naujiena. Tikiu, kad jie buvo pasiriže mirciai, kad tik ivykdytu didiji Viešpaties paliepima. „Eikite i visa pasauli ir skelbkite Evangelija visai kurinijai. Kas itikes ir pasikrikštys, bus išgelbetas. Kas netikes, bus pasmerktas…“(Mk 16, 15) Taip pat suprantu, kad meile airiams jam buvo daugiau negu meile priešams pagal Jezaus mokyma. Budamas Airijoje jis pažino Dieva ir pamilo jos gyventojus. Ar ji pagaus, kaip pabegusi verga ar nužudys ar ne, jam ne kiek nerupejo. Jis buvo pasirižes ir numirti Airijoje… Viena jam rupejo, kad Airijos žmones priimtu Kristu – karaliu Karaliu ir viešpaciu Viešpati. Jis yra tikrasis Ramybes ir Taikos Princas. „Jis yra tikras Dievas ir amžinas gyvenimas, vaikeliai sergekites stabu!“ (1 Jn 5, 20-21)

Patrikas mire Airijoje. Jis taip ir nesugrižo i savo gimtine. Atlikti Dievo darba jam buvo svarbiau už tai. Tukstanciai žmoniu itikejo ir buvo pakrikštyti, šimtai bažnyciu atsidare ir pakeite Airijos veida amžiams.

Prieš mirti Patrikas prisake savo draugams, kad palaidotu ji slaptai, kad niekas neieškotu jo palaiku ar negarbintu, kaip elgiasi daugelis religiniu veikeju šiandien. Jam rupejo ne jo prestižas, bet kad visa šlove butu Jezui ir Jo žinia toliau pasiektu ne tik Airija bet ir kiekviena vieta, kur dar nebuvo ižengusi Kristaus pasiuntiniu kojos.

„Juk kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbetas.“ (Rom 10, 13)

Gintautas Tautkus