Ar aš pragare?

Pastorius Gintautas Tautkus

 

Ar aš pragare?  

 

Pastorius Gintautas Tautkus

1989 metų 25d., 1:30 nakties aš pašokau ant palangės savo namuose, pasisukau į tamsą ir su visais stiklais iššokau iš ketvirto aukšto pro langą ant šaltos gruodžio žemės. Atsibudau savo namo laiptinėje ir pirmas veidas, kurį išvydau buvo sena, rami mūsų kaimynė. „Ar aš pragare?“ iškilo klausimas mano mintyse. Sąmonės vėl netekau. Atsibudau greitosios pagalbos mašinoje, kuri vis dar sukinėjosi mūsų  namų kiemuose. Šalia manęs buvo žmona. „Atleisk man…“ kalbėjau sujaudintai savo mylimajai “atleisk…“ Ji buvo tokia nuoširdi ir artima..“ Sąmonės vėl netekau. Atsibundu tamsoje… girdžiu balsus…tylėk…tavo vieta čia… Tokia spengianti tamsa..! Tačiau iš mano vidaus išėjo stiprus, pasipriešinantis “Ne”!

  Atsibudau šviesioje, Kauno Klinikų palatoje. Aplink mane buvo, gal dar penkios lovos, kuriose gulėjo kiti klinikų pacientai. Man buvo pranešta, kad buvo padaryta stuburo operacija ir į stuburą buvo įmontuoti du geležiniai strypai pooperaciniam periodui. Taip pat sužinojau, kad jei dviem valandom vėliau būtų daroma operacija, jau nebegyvenčiau… Operacija buvo padaryta gerai. Nors mano stuburą surinko iš gabalėlių, bet ačiū Devui už greitą artimųjų reakciją ir gerus Kauno Klinikų gydytojus. Aš išlikau gyvas!

 Tuo metu, kai aš stovėjau prie tamsaus mūsų kambario lango, neturėjau jokių išankstinių planų tokiai įvykių eigai. Ir vis dėlto tai buvo nors ir neplanuota, tačiau savižudybė. Kas privedė mane prie tokio dalyko? Kur priežastis? Kur šaknis? Atsibudęs po stuburo operacijos aš daug mąsčiau apie tai.

  Aš nebuvau girtas, nevartojau nė alkoholio nei narkotikų. Apie tai gali paliuditi ir mano draugai ir visi Rondo grupės kolegos. Praktiškai buvau abstinentas. Mąsčiau ir apie tai, kad mano muzikinės karjeros siekiai, buvo priežastimi. Gal būt per smarkiai norėjosi būti Nr 1 grupe Lietuvoje. Tiesa tai pavyko pasiekti net penkis metus… Prisiminiau ir paskutiniųjų metų įtemptus įvykius ir ąsmeniniame gyvenime ir Rondo koncertinėje veikloje ir visoje Lietuvoje…

 Iš tikro reikėtų prisiminti dar ankstesnius laikus. Kai dar niekas viešai „sovietiniais laikais” nedrįso kalbėti apie Lietuvą, mūsų grupėje jau buvo tautinė savimonė ir dainos apie Lietuvą 1981-84 metų pakilimo metai (Alvido ir Gintauto vadovaujama grupė „Broliai Tautkai”) manau buvo tampriai susiejęs ne tik su muzikiniais šlageriais, kaip „Laukų gėlė” ar „Pelenė” bet ir su dainomis kaip „Kiekvieno lūpose dainuos Lietuva, tenai kur Nemunas – mano Lietuva…” Nuo 1984 iki 1985 metų grupė buvo uždrausta. Tai tikriausiai įvyko ne tik dėl didelio grupės populiarumo, bet ir dėl grupės dainų apie Lietuvą, nes tuometinei sovietinei valdžiai tai visai netiko. 1985 metais su didelėmis brolio Alvydo organizacinėmis pastangomis, nauju „Rondo“ pavadinimu ir Lietuvos poetų palaikymu (Balys Sriubas, Gintaras Patackas, Algimantas Mikuta,) taip pat kultūros Ministerijos nuosprendžiu, grupė vėl pakilo su dar didesniu užsidegimu ir lietuviškomis dainomis. Buvo ir nauji šlageriai kaip Margarita, Dviese (Egle mano sese)  Su tavim, Uoga saujoje, Tau, tačiau ir dainos apie Lietuvą: Čia Lietuva, Lietuvai, Kaunas, Žalgiris, Trečias atsidusimas – pagal Justino Marcinkevičiaus eilėraštį. 1987-ais metais įsikūrė Sąjūdis ir tautinis judėjimas pasklido per visą Lietuvą. Tada jau visi drąsiai kalbėjo, dainavo ir žadino Lietuvišką tautinę savimonę. Aš mažai žinau tokių pakankamai taikių ir „be kraujo praliejimo” revoliucijų pasaulyje. Tačiau šis perversmas Lietuvoje su dainomis, Baltijos taikos keliu ar kitais Sąjūdžio organizuotais renginiais, budėjimu prie televizijos bokštų, kai tankai grasino atimti žmonių gyvybes…buvo unikalus.

  1989 metai buvo ir įdomūs, ir įtemti.

 Kartu su Laimonu, tuo metu Rondo vokalistu ir kitais grupės nariais nuspredėme suorganizuoti didelį koncertini turą su Latvijos grupe “Livi” per Lietuvą ir Latviją. Pavadinome šį turą “Žygis į Kernavę”. Tuo metu turėti tokį turą ir su kilnojama scena buvo didelė prabanga, reikalaujanti namaža pastangų ir lėšų. Žygis į Kernavę, buvo lyg žygis į Lietuvos praeitį. Juk Kernavė – senoji Lietuvos sostinė. Prakoncertavus per Lietuvos miestus, paskutinis koncertas buvo birželio 24 dieną Kernavėje.

 Tuo metu per koncertą buvo iškelta Lietuvos tautinė vėliava. Labai stipriai ir pakiliai tais metais veikė lietuvių tautinė sąvimonė. Tiesiai po koncerto Kernavėje, mūsų tuometinis grupės organizatorius Vladas buvo perspėtas… ir savanoriškai padėjo savo partinį bilietą. Jis tai padarė su džiaugsmu, pasakydamas: “jūs šito judėjimo nebesustabdysite…”

  Įtempti buvo santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos. Daugelis tuo metu negalėjo teisingai atskirti tautinių ir politinių skirtumų. Tačiau tie įvykiai kurie vyko ir Lietuvoje ir visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje, buvo planuojami žymiai aukščiau nei mūsų veikla, Sąjūdis, ar Generalinio sekretoriau Michailo Gorbačiovo kabinete Kremliuje…

 Kaip įsirėžia į žmogaus sąmonę įvykiai kurie vyksta žmogaus gyvenime, tautoje ar pasaulyje tuo metu, kai esi netoli mirties!

  Bebūnant ligoninėje, turėjau nemaža laiko apmąstymams. Mano meilė muzikai ir Lietuvai buvo du mano gyvenimo stulpai, kurie užėmė daugiausiai vietos mano sieloje. Todėl viskas kas buvo su tuo susiję buvo mano apmąstymų centre. Tačiau tai kas vyko mano ąsmeniniame gyvenime liko lyg antrame plane. Kai aš mąsčiau apie savo gyvenimo įvykius aš mažai supratau apie dvasinius dėsnius. Daugiau mąsčiau kas buvo kaltas žvelgdamas į žmones ir muzikinę karjerą. Šiandien aš suprantu ir žinau, kad mano savižudybės priežastis buvo žymiai giliau. Tačiau tuo metu aš nesupratau ir nemokėjau įvertinti, kokia griaunanti nuodėmės jėga veikė mano sceninio gyvenimo užnugaryje.

 Be abejonės, žinia apie mano traumą ir operaciją greitai praskriejo per Lietuvą. Ir Rondo muzikos gerbėjai pasigedo Gintauto Tautkaus scenoje. Aišku buvo daug skirtingų nuomonių ir gandų tuo klausimu…

 Man dar bebūnant ligoninėje, atnešė laišką. Buvo įdomu, kas gi man rašo..? Atplėšęs voką ištraukiau laišką ir pradėjau skaityti. Buvo visiškai netikėta, – rašė grupelė žmonių, kurių visiškai nepažinojau. Tikriausiai tikinčiųjų grupelė iš kažkokios bažnyčios. Buvo miela ir malonu, kad visiškai nepažįstami žmonės rašė laišką ir meldėsi už mane ir dėl mano sveikatos būklės. Tiesa tada dar nesupratau galingos užtarimo maldų jėgos. Iki pat šios dienos nežinau, kas už mane meldėsi.

  Tiesa savo širdyje aš laukiau, kad kas nors ateitų ir atneštų man atsakymą į tai ko ieškojo mano siela. Praktiškai aš labai laukiau, kad kas ateitų ir paskelbtų man Evangeliją. Tačiau deja. Draugai ateidavo ir atnešdavo pavalgyti. Jie stengėsi mane palaikyti pradžiuginti. Ačiū jiems už tai. Tačiau mano sielai reikėjo didesnio gydytojo negu tik stuburo operacija. Kaip buvo sulaužytas mano stuburas, taip panašiai buvo sulaužyta ir mano siela ir ten, giliau dvasioje, vis dar veikė mirtis…

   Kartą per televizorių mano mėgstamas poetas – Justinas Marcinkevičius skaitė eilėrašti. Tiesa neprisimenu viso eilėraščio, tik žodžius „Viešpatie pasigailėk, labai jau mes išvargę..” Tai buvo 1990-ųjų vasaris – įtemtas laikas Lietuvos istorijoje.

  Maždaug du mėnesiai po mano operacijos aš guliu ligoninėje, mano žmona Lena visad šalia manęs. Staiga, visiškai nelauktai, sienos pradėjo dingti, atėjo mirtis ir pasirodė pragaras. Pamačiau, išgirdau ir net galėjau užuosti pragariškas būtybes. Siaubas užgniaužė kvapą…ir aš pirmą kartą iš savo širdie ir savo lūpomis šaukiau: „Viešpatie pasigailėk..! Viešpatie pasigailėk…! Žmona išėjo pakviesti gydytoją. Būtent tada, tie žodžiai iš Justino eilėraščio – „Viešpatie pasigailėk..” tapo mano išgelbėjimo dalimi.

 Kai aš šaukiau „Viešpatie pasigailėk!” pragaras dingo ir mirtis pasitraukė. Aš vėl grįžau į normalią būseną ligoninės palatoje. Žmona pakvietė gydytoją. Gydytojas iš pradžių nesuprato kas vyksta su manimi.., tačiau greitai jo nuotaika pasikeitė ir jis tapo nuoširdus ir jautrus.

  Per visą savo gyvenimą aš, kaip ir visi žmonės dariau nuodėmes ir skaičiau save geru žmogumi. Tikriausiai visus dešimt Dievo įsakymų buvau sulaužęs ir beveik nesijaudinau dėl to. Tačiau tuo metu ligoninėje, pirmą kartą pasijutau nuodėmingu. Viešpaties artume turėjau pasijusti nešvariu.

 

 Gydytojas prisėdo arčiau prie mano lovos ir atidžiai klausėsi. O aš,  pradėjau išpažinti savo nuodėmes, kaip supratau tada.

 Tai buvo pirma, rami naktis po šios traumos ir operacijos. O svarbiausia, nuo tos dienos aš ne tik patikėjau, bet ir žinojau, kad Dievas yra, kad Jis realus ir esantis labai arti. Taip pat sužinojau, jog  ir pragaras realus. Šiandien aš esu vienas iš daugelio liudytojų, kad Dievas atsako į mūsų maldas. Ir „kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas” (Rom 10, 13). Aš buvau tas „kiekvienas”, kuris jo šaukiausi. Viešpats išgirdo mano šauksmą ir pasigailėjo manęs. Tai Jis ištraukė mane iš mirties ir pragaro nasrų. Jis taip pat ištrauks ir tave, kur tu bebūtumei, jei šauksiesi Jo vardo.

  Šiandien aš žinau, kad Jėzus Kristus yra Viešpats. Žinau, kad Jis patraukė pragarą ir mirtį ir nuo manęs, ir iš manęs. Nes būtent Jis praliejo Savo kraują už mano ir tavo nuodėmes – o jų buvo daug. būtent Jėzus kentėjo už mus ant kryžiaus, būtent Jis nužengė į pragarą, būtent Jis trečią dieną prisikėlė iš mirties ir išlaisvino mus amžiams iš nuodėmės pančių ir pragaro kančių. Jei aš būčiau tylėjęs, kai atėjo mirtis, mano nuodėmės būtų nutempusios mane į pragarą, kaip ir kiekvieną nusidėjėlį. Šiandien aš žinau, kad man ir tau ten nereikia eiti, kad Jėzus jau yra atbuvęs ten ir už tave, ir už  mane. Ir kai aš šaukiausi Viešpaties vardo, Jo atperkamoji auka pradėjo veikti. Pragaras ir mirtis turėjo – tiesiog privalėjo pasitraukti.

 

(Pratęsimas sekančiame numeryje)

 

Pastorius Gintautas