Dangus ar pragaras?

unnamed

Krikščionis skelbia ateistui Gerąją Naujieną: „Jėzus Kristus mus išpirko iš mirties ir pragaro kančių, ant Golgotos kryžiaus praliejo savo nekaltą kraują už mūsų nuodėmes, nužengė į pragarus, atėmė iš velnio mirties ir pragaro raktus ir prisikėlė iš mirties dėl mūsų atpirkimo…” Kažkuriuo metu ateistas šmaikščiai nusišypsojo ir pasakė krikščioniui: „kaip tu sureguotumei jei atrastumei, kad pragaro nėra..”? Krikščionis, kiek pamąstęs atsakė: „Jei pragaro ir nebūtų, aš nieko neprarasčiau, o ką tu prarastumei, jei po mirties pamatytumei, kad pragaras yra ir ten turi eiti…”?

Jėzus apie pragarą minėjo daugiau negu apie dangų ir palyginimais, ir perspėjimais. Dar daugiau Jis pats buvo ten už mus ir prisikėlė iš mirties mūsų išgelbėjimui. Jėzaus mokiniai kalbėjo apie pragarą. Man pačiam teko pamatyti pragaro egzistavimą, kai po operacijos ligoninėje atėjo mirtis… Nebereikėjo jokių argumentų ar įrodinėjimų, kai supratau, kad galiu ten patekti. „Viešpatie pasigeilėk..! Viešpatie pasigailėk..”, šaukiau iš savo širdies. Viešpats Jėzus išgirdo mano šauksmą, pasigailėjo ir prasidėjo mano išgelbėjimas. „Juk kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas” (Rom 10, 13)

Šiandien yra nemaža šmaikštuolių, kurie juokauja dėl nuodėmės ir pragaro egzistavimo, sakydami „ai ten linsmiau, bus diskoteka, pasilinksminimai” ir tt. Dėja, jokių pasilinksminimų pragare nėra ir nebus. Kalbėdamas apie turtuolį ir Lozorių, Jėzus aiškiai pasakė, kokias kančias turėjo kęsti turtuolis pragare:”Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis ėmė šaukti: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje…”Abraomas atsakė turtuoliui „mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’.Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus,nes aš turiu penkis brolius. Teįspėja juos, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’.Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų klauso!” (Luk 16, 23-24).

Iš šios Šventojo Rašto ištraukos galime pastebėti keleta svarbių dalykų apie pragarą:

1. Ten karšta ugnis ir jokio vandens.

2. Pragare esantiems suteikiama galimybė pamatyti rojų – ką jie prarado.

  1. Tarp rojaus ir pragaro neperžengiama praraja – nieko nebegalima pakeisti.
  2. Ten patenka tie, kurie neklauso Mozės ir pranašų – nesilaiko Dievo Įsakymų ir netiki į Jėzų Kristų – mūsų Atpirkėją.

Klausyti Dievo – laikytis Jo Įsakymų ir tikėti į Jėzų, tai kelias visiems, kaip turėti gyvenimą čia žemėje ir nueiti į dangų.

Norėčiau pacituoti vieną Šventojo Rašto vietą, tikėdamas, kad bus tokių, kurie paklausys ir nepasiduos vilionei, vedančiai į pragarą.

„Mano sūnau, būk dėmesingas mano išminčiai ir palenk ausį mano supratimui,kad būtum nuovokus ir tavo lūpos išlaikytų pažinimą.Kaip varvantis medus svetimos moters lūpos ir jos burna švelnesnė už aliejų.Bet galiausiai ji tampa karti kaip metėlė ir aštri kaip dviašmenis kalavijas.Jos kojos žengia į mirtį, jos žingsniai veda į pragarą.Kad tu nemąstytum apie jos gyvenimo taką, žinok – jos keliai nepastovūs ir tu negali jų suprasti.Dabar, mano vaikai, klausykite manęs ir neatsitraukite nuo mano burnos žodžių.Atitolink nuo jos savo kelią ir nesiartink prie jos namų durų,kad neatiduotum savo garbės kitiems ir savo metų negailestingajam;kad svetimi nesisotintų tavo gėrybėmis ir tavo darbas nebūtų svetimojo namuose,ir galiausiai neturėtum vaitoti, išsekinęs kūną bei jėgas,ir sakyti: “Kodėl nekenčiau pamokymų ir mano širdis paniekino pabarimą,neklausiau savo mokytojų balso ir nepalenkiau savo ausies prie tų, kurie mane mokė? (Pat 5, 1-13).

Man pačiam teko sutikti ne vieną žmogų, kuris nukentėjo dėl paleistuvystės ir pateko į tokias situacijas, kad nebegalėjo nei susitvarkyti, nei normaliai gyventi. Mačiau sugriautas šeimas ir sudužusias sielas. Ne kiekvienas galėjo pasipriešinti ir ateinančiai mirčiai! O kas po to?!

Paleistuvystės paklydimus turbūt daugiau ar mažiau teko pamatyti ar patirti visiems pagyvenusiems žmonėms. Tačiau stabmeldystė – netikrų dievų garbinimas dar baisesnė nuodėmė. Netikri dievai ar religijos vilioja paprastas sielas lygiai taip pat, kaip ir paleistuvė moteris…(Pat 5, 1-13).

Stabmeldystė ir paleistuvystė, kaip brolis ir sesuo, abu susitarę smaugia ir žudo kiekvieną žmogų šioje žemėje. (Apd 15, 28-29)

Tačiau nors ir visiškai pasiklydęs ar nusikaltęs žmogus atgailautų gręžtūsi į Dievą jis tikrai būtų išgelbėtas. „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo” (Jn 3, 16-18).

„Kristaus vardu maldaujame: “Susitaikinkite su Dievu!”Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu.

(2 Kor 5, 20-21)

 

Pastorius Gintautas