Galinga atgailos jėga

Gerau su Dievu

Gerau su Dievu

Gerau su Dievu

  Rugpjūčio mėnesį 3-4 dienomis gražioje kaimo turizmo sodyboje  „Gojaus atgaiva” (Kėdainių raj.) vyko krikščioniškas renginys su įdomiu pavadinimu „Shalom Camp”. Išvertūs į lietuvių kalbą tai skambėtų maždaug taip „Ramybės stovykla”. Tai buvo tarptautinė trijų dienų stovykla į kurią suvažiavo krikščionys iš Lietuvos, Latvijos, Vokietijos, Anglijos, Airijos, Australijos – Mesijiniai žydai iš Ukrainos ir Izraelio. Tai buvo ne tik gero oro, geros nuotaikos ir draugiškos atmosferos laikas. Konferencijos metu vyko kažkas labai svarbaus, liečiančio ne tik krikščionybės ryšius su hebraiškomis tikėjimo šaknimis, bet taip pat ir tai, kas liečia Lietuvos santykius su Izraeliu. Lietuviai atsiprašė žydus už tai kas vyko holokausto metu Lietuvoje, o žydai atleido ir meldėsi už Lietuvos gerovę.

  Tiems, kuriems tai atrodo keistai ar nesuprantamai, norėčiau atskleisti labai svarbią dvasinę tiesą. Dievas, kuris savo žodžiu sukūrė dangūs ir žemę, kuris pašaukė Abraomą ir iš jo išaugino Izraelio tautą, ištarė labai svarius žodžius, kurie veikia iki pat šių dienų. Sudarydamas sandorą su Abraomu Jis pasakė „Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės giminės ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12, 2-3). Tie patys palaiminimai buvo perduoti Abraomo sūnui Izaokui ir Izaoko sūnui Jokūbui. Jokūbui Viešpats pakeitė vardą į Izraelį, iš kurio dvylikos sūnų kilo visa Izraelio tauta. Kitais žodžiais kalbant, tautų gerovė priklauso nuo jų santykių su Izraeliu.

  Istorijos bėgyje buvo daug patvirtinimų, kas vyko su tautomis, kurios laimino Izraelį ir kas vyko su tautomis, kurios jį keikė ir niokojo. Man kaip lietuviui buvo įdomu atrasti, kad Vytauto Didžiojo valdymo laikais buvo priimta daug Izraelitų į Lietuvą labai palankiomis sąlygomis, kas buvo Izraelio laiminimu. Tikiu, kad tai buvo labai svarbus dvasinis laimėjimas ir Lietuvos atžvilgiu. Tikriausiai visi lietuviai žino, jog Vytauto Didžiojo laikais Lietuvos valstybės sienos siekė nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

 Jei peršoktume nuo tų laikų kokius penkis šimtus metų,  Lietuvoje buvo visiškai kitokia situacija. Per antrąjį pasaulinį karą „Holokausto nacių okupuotoje Lietuvoje metu buvo beveik visiškai išnaikinti Lietuvos generalinėje srityje gyvenę žydai. Lietuvoje holokaustas prasidėjo nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. Iš maždaug 208–210 tūkst. žydų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo nužudyti 190–196 tūkst… Neskaičiuojant į TSRS gilumą pabėgusių, išžudyti apie 96 % Lietuvos žydų (maždaug 190 tūkst. žmonių). Po karo Lietuvoje liko vos apie 9 tūkst. žydų. ” (Vikipedija „Holokaustas Lietuvoje”).

 Kaip pirmasis Lietuvos prezidentas po nepriklausomos valstybės atkūrimo Algirdas Brazauskas atliko kažką svarbaus ir reikšmingo dėl Lietuvos 1995-aisiais metais. „Tėvui vizitas į Izraelį buvo, ko gero, pats sunkiausias”, – prisimena Algirdo Brazausko dukra Audronė Usonienė, lydėjusį Prezidentą į legendinę kelionę, kurios metu Kneseto narių akivaizdoje Lietuvos vadovas nulenkė galvą prieš (250 tūkstančių) Antrojo pasaulinio karo metais nužudytų Lietuvos žydų atminimą ir paprašė atleidimo už tuos lietuvius, kurie trėmė, žudė, plėšė. „Prezidentas Brazauskas pasielgė kaip drąsus, išmintingas vadovas. Lietuvoje jo daug kas nesuprato, ištarti tautiečių vardu atsiprašymą buvo sudėtingas žingsnis”, – liudijo žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė” (lrytas.lt 2013-04-24 15:18, atnaujinta 2018-03-07 17:08)

Kartu lietuviai slovina

 

  Atgaila ir atlaidumas tai tokie svarbūs aspektai, kad tai lygiai svarbu ir asmens ir tautos gyvenime. Kada Jėzus mokė melstis savo mokinius „Tėve mūsų” maldoje yra žodiai „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”. Svarbu ir asiprašyti (atgailauti) ir atleisti.  

  Kai santykiuose tarp žmonių įvyksta konfliktinė situacija ir įsiliepsnoja barniai, kaip dažnai pritrūksta paprasto atleisk. Kaip dažnai me stengiamės įrodyti savo teisumą ir parodyti kito kaltę. Kokios būna pasekmės, dėl nesugebėjimo atsiprašyti ar atleisti. Kartais tai nueina taip toli, kad griūna draugystės, šeimos ir net tautos.

  Norėčiau atkreipti dėmesį jog yra svarbi atgailos forma, kada nekaltas imasi atgailauti už kaltuosius. Nors tai ir nekeičia nusikaltūsiųjų prigimties, bet dėl atgailaujančiojo suteikiama malonė pasikeitimas ir atstatymui ateiti į žmogaus ir visuomenės gyvenimą.

  Paimsiu pavyzdį iš Šventojo Rašto su pranašu Danieliumi.

  Danielius būdamas teisus ir dievobaimingas žmogus, kuriam rodos nėra dėl ko atsiprašyti, imasi atgailauti už visą tautą, susitapatindamas su jos nuodėme. Ir štai kaip jis meldžiasi:

„O dabar, Viešpatie, mūsų Dieve, kuris išvedei savo tautą iš Egipto žemės galinga ranka ir pasidarei sau vardą net iki šios dienos, mes nusidėjome, mes nedorai elgėmės. Viešpatie, kaip dera tavo dideliam teisumui, tenusigręžia tavo įniršęs pyktis, maldaujame, nuo tavo miesto Jeruzalės – tavo šventojo kalno. Už mūsų nuodėmes ir mūsų protėvių kaltes Jeruzalė ir tavo tauta tapo pajuoka visiems mūsų kaimynams. Taigi dabar, mūsų Dieve, išklausyk savo tarno maldą ir prašymą ir tau pačiam, Viešpatie, tešviečia tavo veidas tavo nuniokotoje šventovėje. Palenk savo ausį, mano Dieve, ir išgirsk. Atverk savo akis ir pažvelk į mūsų nuniokojimą ir miestą, kuris vadinasi tavo vardu. Mes dedame savo maldavimus prieš tavo veidą ne dėl savo teisumo, bet dėl tavo didelio gailestingumo. Viešpatie, išgirsk! Viešpatie, atleisk! Viešpatie, išklausyk ir veik! Dėl savęs paties nedelsk, mano Dieve, nes tavo miestas ir tavo tauta vadinasi tavo vardu“ (Dan 9, 15-23).

Lietuviai su Ramybe

 Dievas išgirdo Danieliaus maldą ir pasiuntė (archangelą) Gabrielių su atsakymu (toliau 9 skyriuje kalbama apie tai kas vyks paskutiniais laikais ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje). Izraelio tauta sugrįžo iš tremties į savo žemę ir buvo atstatyta Šventykla.

  Kokia galinga jėga slypi atgailoje. Kokie galingi pasikeitimai ateina į mūsų gyvenimus, kai mes atgailaujame už savo nuodėmes. Ir ne tik už savo, bet ir už savo tėvų bei protevių nuodėmes. Štai kita Šventojo Rašto vieta, parodanti kaip svarbu atgailauti ne tik dėl savo prasižengimų. „Išlikusieji merdės priešų žemėje ir kentės už savo tėvų ir savasias nuodėmes, kol neišpažins savųjų ir savo tėvų nedorybių ir nusikaltimų ir kad jie priešinosi man,..” (Kun 26, 39-40).

  Kartais mūsų gyvenime būna skaudžios pasekmės – ligos ar kančios ne vien dėl mūsų asmeninių nusižengimų, bet dėl mūsų tėvų ar protėvių nedorybių ir nusikaltimų. Kartais tai liečia visą tautą ir valstybę… Ir kaip svarbu mums tai suprasti, kad ateitų išgydymas ir atgaivos metas į mūsų gyvenimus, į mūsų tautą.

 Mes gyvename paskutiniais laikais ir labai svarbu suprasti tai, kas vyksta Artimuose Rytuose. o juk Dievas teis tautas pagal tai, kaip jos elgėsi su Izraeliu.

  „Nes tikrai tomis dienomis ir tuo metu, kai sugrąžinsiu Judo ir Jeruzalės belaisvius, surinksiu visas tautas, nuvesiu jas žemyn į Jehošafato slėnį ir ten eisiu su jomis į teismą dėl Izraelio, mano paveldo ir tautos, kurią jos išsklaidė tarp tautų. Jos pasidalijo tarp savęs mano kraštą,..” (Joel 3, 1-2).

  Taip pat apie tautų teismą kalbama ir Evangelijoje pagal Matą (Mat 25, 31-45). Viešpats perskirs tautas, kaip piemuo perskiria avis nuo ožių. Avys įeis į tūkstantmetę taikos karalystę o ožiai bus nuteisti.

Gintautas Tautkus su EPO ikureju

  Tačiau šiandien dar yra malonės laikas dėl pralieto Jėzaus kraujo, kuris gali nuplauti mūsų nuodėmes ir apvalyti nuo visokios neteisybės. Pralietas Jėzaus kraujas ne šaukiasi keršto, bet užtaria mus. Tai šventas ir nekaltas kraujas, tai Dievo Avinėlio kraujas, kuris naikina pasaulio nuodėmę ir užtaria mus pas dangiškąjį Tėvą.

  Jėzaus mirtis ant Golgotos kryžiaus už mūsų nuodėmes, palaidojimas ir prisikėlimas iš numirusių trečią dieną – tai kelias iš mirties į gyvenimą kiekvienam tikinčiąjam.

 Šiandien tu ir aš turime galimybę pereiti iš ožių į avių būrį ir džiaugtis mūsų sutaikymu su Dievu, per tikėjimą į Viešpatį Jėzų Kristų.

„Ir kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas” (Rom 10, 13).

 

Pastorius

Gintautas Tautkus